Po poros dienų Šarkijos regione traukiam į Dachilijos kraštą, link Vakarų Hadžaro kalnų.
Šiandien važinėjam nuo vienos apžvalgos aikštelės prie kitos.
Visų pirma užvažiuojam į šį statų kalnelį, atsiveria nereali panorama į Birkat al Mavze, kas išvertus reiškia bananų baseinas (Pool of banana). Čia, oazėje iki šiol auginami bananai.
Leidžiamės žemyn, važiuojam toliau link Birkat Al Mavze. Sustojam apžiūrėti faladžo (falaj). Tai senoji drėkinimo sistema, naudojama ir dabar. Anot kai kurių teorijų, persai atnešė į šiuos kraštus apie 6 a. pr. m. e., tačiau yra įrodymų ir apie anksčiau buvusius faladžus. Dabar vis dar veikia apie 4 tūkstančius Omane. UNESCO saugo 5 šalies faladžus.
Faladžai priklauso bendruomenėms, gyvenančioms aplink juos. Vanduo paskirstomas pagal tai kiek akcijų priklauso šeimai. Didesniuose kaimuose pilnu etatu dirba žmogus, prižiūrintis faladžą.
Vanduo eina iš šaltinių, kai kurie net iš 50 metrų iš po žemių. Faladžas dažnai teka šalia mečetės. Kaip ir šis Al-Khatmeen, kurį apžiūrinėjam. Ilgis – 2450 m., šaltinio gylis – 17.5 m.
Kita apžvalgos aikštelė atsiveria į Bahlą, jos fortą, didžiausią Omane. Tai UNESCO saugomas fortas, daug metų buvo uždarytas renovacijai, kad net pradėjo vietiniai sakyti, kad gal džinai nenori, kad tas fortas susitvarkytų… Renovacija užtruko 25 metus.
Miestą juosia 12 km siena, menanti priešislaminius laikus.
Bahla garsėja tradicine keramika ir džinais… Kartais miestas vadinamas Magijos miestu, kuriame išlikę pasakojimai apie žmones, paverčiamus į avis ar karves arba dingstančius po to, kai pabuvojo užkerėtoje vietoje…
Anot vienos legendos, prieš 1400 metų, vietiniai nužudė vieną burtininką. Fortas buvo pastatytas ant jo kapo, kad burtininko pasekėjai tos vietos nepaverstų šventykla. Nuo to laiko, burtininko dvasia pradėjo vaidentis, vis grįžta į miestą pamokyti savo amato jaunosios burtininkų kartos…
Dar Bahloje buvo tikima, kad džinai gali pasiimti pastatus ir medžius. Vienas medis miesto centre buvo prirakintas grandinėm, kad džinai jo neišneštų… To medžio jau neliko, dabar vietoj jo yra kitas medis, irgi prirakintas simbolinėm grandinėm… Sakoma, kad jei supykdysi džinus, tai jie gali apsėsti žmogų, tada gali prireikti net egzorcizmo seansų… Tokią vieną istoriją pasakoja Omane gyvenęs Rory Patrick Allen, savo knygoje „Oman. Under Arabian skies“.
Nesinori užpykdyti džinų, mes čia neužsibūnam, net neužsukam į Bahlos centrą 🙂
Važiuojam apžiūrėti Džabrino forto. Pastatytas 17 amžiuje, jame gyveno vienas iš šalį valdžiusių Imamų (islamo dvasinis vadovas). Taip pat čia buvo ir mokykla, kur studijavo islamą, mediciną, astrologiją.
Apžiūrinėjam pilį su audio gidais.
Svetainė, kur priiminėjo svečius. Po maisto, svečiams sočiai pavalgius, užkurdavo frankinsenco smilkalų, iškart po to svečiai atsisveikindavo ir palikdavo pilį kartu su frankinsenco debesim… Įdomi tradicija, kai kuriuose namuose išlikusi iki šių dienų…
Džabrino faladžas čia tiesiog prateka pro pilį, t.y., virtuvė čia turėjo pastoviai tekantį vandenį 🙂
Datulių saugykla. Datulės buvo naudojamos ne tik maistui. Sultys atsirasdavo tiesiog nuo jų pačių svorio, nutekėdavo kanalais į indus. Paprastai datulių sirupas naudojamas maistui, o verdantis sirupas buvo pilamas ant priešų galvų…
Arklys gyveno viename iš viršutinių kambarių, netoli Imamo miegamojo…
Vakarėja, važiuojam į Nizvą. Surašiau atskirai: https://travellogvita.com/2018/02/11/omanas-nizva/
Kitas sustojimas Dachilijoje – Misfat Al Abriyeen, apie tai sudėjau taip pat atskirai: https://travellogvita.com/2018/02/11/omanas-misfat-al-abriyeen/
Užsukam apžiūrėti Al Hamros apleistos dalies. Namai šmėklos… o kažkada visai klestėjo… Nesutikom čia nė vieno žmogaus, tik avis…
Dar viena apžvalgos aikštelė. Ir kalniečių kilimai!
Valgom pietus turkų restoranėly. Šviežiai kepta duona čia nerealaus skonio! Spoksom pro langus į kepyklos krosnį…
Keliamės aukštyn į kalnus. Link Jebel Shams, kas išvertus pažodžiui reiškia Saulės kalnas. Shams kalnas aukščiausias Omane, 3005 m.
Galiausiai baigiasi asfaltas…
Dauguma čia traukia apžiūrėti Didžiojo Kanjono, kuris laikomas antru pagal dydį pasaulyje. Vaizdai įspūdingi, nuotraukom to jausmo neperteiksi…
Kylant į viršų šaltėja smarkiai… Ryte Nizvoje buvo apie 25C, o kanjoną apžiūrint jau nesinori ilgai stypsot lauke…
Įsiregistruojam viešbuty, apsirengus visus šilčiausius rūbus – saulės palydėt… Kartu su vietiniais, savaitgalis gi. Yra ir su palapinėm, ir grilininačių, ir avinukų.
Medžiai…
Saulėlydis vienas nuostabiausių!
Ir, ko gero, viena šalčiausių naktų. Neturi jie čia rimtos šildymo sistemos. O lauke buvo apie 4C…
Ryte dar kartą pravažiuojam pro kanjoną, išlipam trumpam. Ir po to leidžiamės ten, kur šilta, traukiam link Maskato. Iš kur kitą dieną laukia kelionė į Omano pietus, Dhofaro slėnį.
Kelionių užrašai 