Omanas, Dofaro Vakarai

Omano kelionė artėja į pabaigą. Šiandien sugebu prabusti prieš pakylant saulei. Laukiu viešbučio terasoje dienos…

Po pusryčių laukiam gido, apžiūrinėjam frankinsenco medžius, pasirodo, jie auga po viešbučio langais. Jų čia net du – vienas suaugęs, kitas dar visai jaunas.

Vakar dar priklausinėjau gido apie hyraksus, peliukus, kurie gamina hyraceumą. Hyraksai – gyvūnėliai išraiškingais veidukais, kartais vadinami kalnų kiškiais. Vieni seniausių žemės gyventojų, manoma, kad prieš 40 mln. jau čia jie gyveno. Iš jų išskyrų, vadinamų hyraceumu (išmatų, šlapimo sankaupos) gaminamas absoliutas, naudojamas perfumerijoje vietoj natūralaus muskuso, dar vadinamas Afrikos akmeniu.
Nuotrauka iš interneto:

Gidas sako, yra matęs čia Dofare, būna kartais kalnuose. Gyvena olose, išlenda pagraužti medžių. Šiandien iš pat ryto važiuojam pro tas olas, stabtelim kelis kartus. Na bet nepavyksta nė vieno pamatyt mums… Jei žinočiau, kaip atrodo hyraceumas, tai bent jo prisirinkčiau… 😉

Gidas žino vieną, kažkur 200 km nuo čia į rytus, rezervate šalia pranašo Hudo kapo, kur visada yra hyraksų… Galbūt kitai kelionei. Tiesa, apie hyraksus sužinojau dar iš Trygvės (Enfleurage), ji sakė, kad čia jų yra, bet Omane negaminamas hyraceumo absoliutas.

Šiandien važiuojam į šiaurę nuo Salalos, link dykumos. Pirmas sustojimas šiandien – Ubaras!

Ruošdamasi kelionei griebiau skaityti viską, kas susiję su Omanu. Į rankas papuolė ir “The Road to Ubar”. Knyga apie smėlynų Atlantidos paieškas. Korane aprašoma istorija apie turtingus Ado žmones gyvenusius Ubare, ir jų tragišką lemtį. Nepaklausė pranašo Hudo, už puikybę buvo nubausti, prasmego smėlynuose. Nicholas Clapp detaliai aprašinėja Ubaro (Iramo) paieškas Omane pietuose. Viskas prasidėjo nuo satelitinių nuotraukų nagrinėjimo. Galiausiai 1992 m. archeologų ekspedicija Šisre atkasė tūkstančių metų senumo miesto likučius. Įdomus faktas, anot knygos, dr. Juris Zarins, pagrindinis ekspedicijos archeologas, yra gimęs Lietuvoje!

Tiesa, iki šiol dar yra abejonių, ar tai tikrai TAS Ubaras… Tačiau man, po to, kai perskaičiau knygą, šis apsilankymas čia yra ypatingas.

Atkastas miestas klestėjo kartu su frankinsencu. Po to, kai 4 a. pradžioje Konstantinas paskelbė krikščionybę oficialia religija, sumažėjo smarkiai smilkalų naudojimas ir frankinsenco kraštas pradėjo smukti. Ubaro sienos stovi aplink smegduobę. Anksčiau čia buvo vanduo, vieta, kur frankinsenco karavanai sustodavo prieš ilgą kelionę Rub Al Khali dykuma į Arabijos šiaurę. Manoma, kad apie 300-500 m. vandens neliko, susidarė smegduobė, kartu įgriuvo ir Ubaro miestas.

Šiandien mes čia su vienu iš Ado žmonių – gidas yra iš Mehra genties. Šahra ir Mehra gentys laiko save Ado palikuonimis.

Šisras, kuriame aptiktas Ubaras:

 

Važiuojam dar gilyn į šiaurę, į dykumą Rub Al Khali, dar vadinama The Empty Quarter. Čia yra didžiausia pasauly dykuma. O taip pat ir didžiausias naftos telkinys po smėlynais.

Po Šisro kelias greit tuštėja, galiausiai lieka tik plokščia akmenuota dykuma.

Galiausiai nelieka ir kelio. Rodos, važiuojam į niekur… Tačiau ramu, nes gidas sako, puikiai žinau šias vietas, šimtus kartų čia buvęs.

Dykumoj nerealus jausmas, sustoja laikas…

Nesinori niekur iš čia važiuot… Raminam save planais apie ateities kelionę savaitei į čia. Gidas sako, viską galiu jums suorganizuoti 🙂

Beje, čia pasirodo, sąlygos beveik kaip Marse, jau kai grįžom, sužinojom, kad čia treniruojasi kosmonautai, ruošiasi Marsui…

Dar trumpam sustojam paieškoti dykumos kristalų.

Ir traukiam link frankinsenco medžių. Wadi Dawkah parką su uždara frankinsenco medžių teritorija tik pravažiuojam.

Kažkurioj vietoj nuo kelio nuvažiuojam į off-road ir ten sustojame slėnyje.

Pagaliau! Tiek svajota apie tai, planuota… Ir štai mes čia – prie verkiančių bosvelijos medžių!

Vos tik išlipus iš mašinos, gidas prieina prie vieno iš medžių, žievėje padaro įpjovą. Ir iš lėto pradeda sunktis medžio kraujas… Lašiukai pamažu didėja, tada pradeda stingti. Pirštai limpa nuo kvepiančių medžio syvų…

Apžiūrinėjam medžius iš visų pusių, džiaugiamės kiekviena akimirka čia…

 

Štai mūsų gidas pasakoja apie frankinsenco kelią, video rastas internete:

Apie frankinsencą skaičiau nemažai, kažkada net surašiau savo santrauką. Šiandien visi tie tekstai man įgavo naują prasmę. Aišku, tada prieš kelis metus net nesvajojau apie galimybę prisiliesti prie šių ypatingų medžių. Visais laikais frankinsenco dervų surinkimas buvo apipintas legendom. Buvo sakoma, kad medžiai auga nepasiekiamose vietovėse, juos saugo pabaisos. Kai klausiam gido, kaip pamatyti frankisenco dervų rinkimą, tai jis pasakoja apie tai, kaip vasarą per pačius karščius tektų dvi dienas keliauti kupranugariais iki atokių vietų kalnuose… Legendos ar tiesa :)?.. Šioje kelionėje to nesužinosime…

Čia radau detalų aprašymą apie tai, koks frankinsencas yra geriausias ir kodėl. Geriausia kokybe laikoma derva nuo boswellia sacra medžių, kurie auga ne per arti prie jūros, tačiau vis dar pasiekiami jūros drėgmės – Hodžari (Hojari) regiono frankinsencas.

Puikus puslapis, kuriame radau tiek daug ir taip išsamiai apie frankinsencą. Čia net galima paklausyti, kokią dainą dainuoja beduinai rinkdami dervas.
Arba pažiūrėti, kaip smilksta derva.

Vakare traukiam vėl į Salalos centrą – vėl pasivaikščiot kvapų turguj ir pavakarieniaut.

Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, atsisveikinam su savininku Masalan. Aš dar nuperku šiek tiek jo frankinsenco, sako, šitas tamsusis labiau tinka smilkymui dėl išraiškingesnio kvapo. Tik vėliau, sugrįžę aptikom, kad greičiausiai toks pat frankinsencas, kurį pirko dokumentinio filmo “Frankinsence Trail” herojė… Omano dalyje, pradžioje filmo, žurnalistė perka frankisencą iš Mehri genties. Dabar jau žiūrėdama atpažįstu filme ir viešbučio savininką Masalan, kuris taip pat dirba ir gidu, ir jo draugą, kurį sutikom viešbuty…

Skrydis šiandien tik vakare, tai dar turim beveik visa dieną Dofaro vakarinei daliai.

Pradedam nuo Frankinsenco muziejaus. Fotografuot leidžia tik lauke.

Čia jie irgi turi kelis bosvelijos medžius.

Čia ir Al Baleed archeologijos centras – Zafaro likučiai. Senasis Salalos miestas Zafaras įkurtas prieš 3000 metų.

Po to važiuojam į Salalos centrą, užsukam į tą patį turgų vėl, šį kartą su gidu. Turi žmonos surašytą lapelį su bokhuro ingredientais 🙂 Veda į tą pačią parduotuvę kur ji perka paprastai…

Perku ir aš tai, ko dar trūksta, pagal tą sąrašą: agarmedžio medieną ir aliejus – muskusą, santalą, jazminą.

Po to važiuojam į Salalos mečetę, viena iš nedaugelio mečečių, kur įleidžia turistus.

Po to traukiam į Dofaro vakarus, link gamtos.

Kalnai nerealūs čia… Gidas pasakoja apie tai, kaip vaikystėje jo šeima gyveno olose kartu su avimis. Avys miegojo olos viduje, o žmonės išorėje, taip saugojo avis nuo vilkų.

Pravažiuojam ir frankinsenco medžius

Mughsail – Fizayah kelias nerealus. Tarsi rojuj… Kalnų gėlės. Gyvūnijos kiek čia, ir visi tokie ramūs…

Pietaujam netoli paplūdimio esančioj vietinių kavinėj, šiandien turi tik kupranugarių mėsos ir ryžių. Gidas sako, labai sveika mėsa… Nesvarbu, kad labai labai kieta 🙂

Vėl mašinoj… Rankos aptepliotos agarmedžio aliejais, važiuojam toliau 🙂 Gidas pagal vietines tradicijas, po kiekvienų pietų traukia kvepalų buteliuką, tepa ant rankų. Agarmedis čia yra labai vertinamas, galima įsigyti eterinio aliejaus ir medienos kvepalų parduotuvėse.

Ir paplūdimy kupranugariai 🙂

Dar vienas nuostabus pakrantės sustojimas.
Mughsail blowhole, Marneef ola. Kartais čia vanduo eina fontanais į viršų pro skyles. Bet ne šiandien, nes rami jūra…

Po to lieka tik grįžimas į Salalą. Atsisveikinam oro uoste su gidu Suhailu. Grįžtam į Maskatą, o po poros dienų kelionė namo…

Apibendrinant dvi savaites Omane – gavosi įdomi olfaktorinė kelionė 🙂 Frankinsencą uostėm, lietėm, ragavom įvairiausiais pavidalais. Taip pat ir prabangųjį agarmedį – medieną ir aliejus. Bokhuro receptų ir Afrikos akmens paieškos. Apsilankymas Amouage kvepalų gamykloj ir Frankinsenco distilerijoje.  Ko gero, prie ypatingos Omano kvapų kultūros prisiliečiau tik vos vos… Išvažiuodama iš Dofaro jaučiu, kad čia dar tikrai grįšiu…

Omanas, Dofaro Rytai

Apžiūrėję šalies centrinę dalį, traukiam į pietus, į Dofaro regioną. Skrendam į Salalą. Vaizdai iš viršaus…

Namai tokiais dideliais atstumais. Žemės turi jie į valias… Nesimato visai medžių, neįprastas akiai vaizdas…

Sakoma, kad Dofaro gyventojai turi daugiau bendro su kaimyniniu Jemenu, nei su šiaurine sultonato dalimi. Istorija taip pat yra atskira nuo likusios šalies dalies. Regiono klestėjimas labiausiai susijęs su smilkalais. Jau nuo neolitinių laikų buvo prekiaujama frankinsencu, vėliau tai tapo Smilkalų Kelio (Incense Route) dalimi. Frankinsencas buvo plukdomas jūra iš Dofaro uostų iki Egipto, Afrikos, Europos, Indijos. Žeme karavanai ėjo per Empty Quarter dykumą, iki pat Arabijos šiaurės. Apie 300 m. e. m. frankinsenco prekyba pradėjo mažėti. Tačiau Mirbato ir Zafaro (senoji Salala) uostai ir toliau buvo aktyvūs – šalia frankinsenco eksportavo prieskonius ir arklius. Čia užsuko ir didieji keliautojai Marco Polo, Ibn Battuta.

Tik 1877 m. regionas pateko po Omano sparnu, tiesa, dar ilgą laiką buvo genčių pasipriešinimas. 20 a. sultonas Said bin Taimuras perkėlė dvarą iš Maskato į Salalą, galiausiai po jo nuvertimo, jo sūnus sultonas Qaboos vėl dvarą perkėlė į Maskatą, pakeitė sultonato pavadinimą iš “Maskato ir Omano sultonatas” į “Omano sultonatas”. Numalšinus 1976 m. prokomunistinį Dofaro sukilimą, prasidėjo Omano renesansas, atnešęs smarkų augimą regionui, kaip ir likusioj šalies daly.

Oro uoste vėl mus pasitinka užsakytas transportas. Pravažiuojam vaisių kioskus. Jie čia augina kokosus, bananus, papajas, cukranendres.

Daharizo paplūdimy viešbutis, ant jūros kranto, tiksliau, tiesiai ant smėlio.

Registruojamės ir iškart traukiam kur įdomiausia – ieškoti frankinsenco, į turgų – Al Husn Souk.

Pirmas vaizdas mus čia pasitikęs – frankinsenco parduotuvės. Labai daug jų, ir visos beveik vienodos… Tai į kurią tada eiti 🙂 ?

Aišku, nėra čia jokių užrašų – iš kokios šalies, regiono yra frankinsenco dervos. Dar blogiau – nelabai susišnekam su pardavėjais, dauguma sunkiai kalba angliškai…

Mes čia vienintelės turistės, tai puola iš visų kampų… Kai kurie net bando užtepti ant rankos aliejus… Nesitikėjom, kad čia taip aršiai bus…

Daugiau pabraidžioję, ramesnėse turgaus gatvelėse, randam kitokių parduotuvėlių, kur jau galima užklausti apie bokhuro (smilkalų mišinys) ingredientus. Vienoje perku geltoną aliejų, nežinau, kas tai per daiktas, bet pardavėjas tvirtina, tikrai naudojamas bokhure. Jau grįžus namo bandau suprasti, kas tai per daiktas. Arabiškas užrašas išvertus pažodžiui reiškia kvepalų šaldiklis 🙂 Svarstau, galbūt tai fiksatorius… Įdomu bus pabandyti kuriant bokhurą.

Yra dar didesnių parduotuvių tokių, kaip Makka, kur matom, kad turi šviesesnio frankinsenco, geresnės kokybės. Čia dar surandu ir jawi, leidžia net uždėti ant angliuko, pauostyti smilkstantį…

Nusikamavę nuo per didelio frankinsenco dervų pasirinkimo, einam ieškot valgyt 🙂 Prie pat turgaus yra didelė kavinė Lialy Hadrmout, pilna vietinių. Galima pažiūrėt į puodų vidų prieš užsakant. Maistas čia netikėtai labai skanus, ypač šviežia duona. Po to geriam pienišką chai arbata…

Imam taksi iki viešbučio. Beje, Salale išvis nėra viešojo transporto, tik taksi. Viešbučio savininkas sakė, kad bus apie 2-3 rialus, o nuo mūsų nuplėšia 5 🙂 Na kitą kartą susitarsim iš anksto, įsėsdamos…

Kitą dieną ryte į viešbutį atvyksta Salalos gidas Suhailas. Klausia, ko norim iš savo kelionės 🙂 Pasakojam ir rodom agentūros sudarytą programą. Gidas sako, viską pakeisim, jūs gausit geriausią įmanomą variantą 🙂 Daug neklausinėjam, važiuojam, kur veža…

Šiandien traukiam į rytus nuo Salalos. Pakeliui kankinam gidą su šimtu klausimų apie gyvenimą Dofaro slėnyje.

Pravažiuojam namus – didelius ir mažus. Gidas sako, kad kiekvienas suaugęs vyras čia gali stotis į eilę sklypui, 600 kv. m., t.y., 6 arai. 1 rialas už 1 metrą, t.y., apie 1200 Eur. Aišku, kai kuriems tenka palaukti kol įveda infrastruktūrą. Gerai jiems čia, kai turi tiek žemės… Namus jie čia stato didžiulius, apie 700 kv. m. namo pastatymas kainuoja apie 100k rialų.

Pirmas sustojimas – pakrantės miestuke Taka (Taqah). Užsikabarojam ant kalno, pilies bokštas.

Po to link forto, pastatytas 19 a. fortas priklausė sultono Qaboos mamos seneliui šeichui Ali bin Taman Al Ma’shani. Vėliau buvo perimtas sultonato, iki 1970 m. buvo vietinės valdžios (Wali) rezidencija. Renovuotas ir atidarytas kaip muziejus 1994 m.

Galima bandyt įsivaizduot kaip čia gyveno žmonės.

Juokinga, kad čia ant sienų prikabinėta tokių pat paveikslų.

Čia jau sutinkam daugybę turistų, pasirodo, iš Varšuvos yra čarteris į Salalą.

Tai štai iš kur yra tos spalvos, formos ant tradicinių Omano smilkalinių!

Sustojam pasigrožėti pakrante, vaizdu į Taką. Nuostabu!

Važiuojam toliau, o gidas pasakoja, apie savo gentį – Mehri. Viena didžiausių Arabijos genčių. Turi ir savo kalbą. Iki 1970 turėjo net savo pasus. Čia štai radau gana išsamų Dofaro gyventojų aprašymą.

Keliai Dofare

Wadi Darbat – panašu, kad patekom į gyvūnijos teritoriją 🙂

Jie sau neskubėdami eina per kelią, mašinos kantriai laukia.

Anot gido, vasarą, vadis pavirsta į žaliuojantį rojų per khareef (masoniniai lietūs) sezoną – vasaros antroje pusėje. Pora mėnesių čia būna turistų apgultis, nes tai unikali vieta Arabijos pusiasasaly. Kai visur kitur būna karščiai, arabai čia važiuoja atsigaivinti lietumi 🙂 Tuo metu čia randasi didžiuliai kriokliai.

Apžiūrinėjam olą.

Geltoni vaisiai yra nuodingi žmonėm ir kai kuriems gyvūnams. Čia vadinami avinukų laimu.

Sustojam apžiūrėti dar vienos sinkhole Teiq, tokia didelė, nelabai matosi už medžių.

Gidas rodo medį, kurį vaikystėj traiškydavo, Ašekhar. Trakšt ir išleidžia nuodingą baltą skystį…

Jabal Samhan apžvalgos aikštelėje atsiveria nereali panorama į kalnuotą kraštą.

Pavažiuojam, vėl sustojam, šį kartą gidas rodo dykumos rožes (Adenium obesum), lietuviškai dar vadinamas tinūtru.

 

Iš tolo žiūrim į baobabus

Klausinėjam kiek žmonės čia dirba. Valstybinėse įmonės 8-14:30. Naftos įmonėse po 12 val. per dieną 2 sav., o tada 2 sav. laisva. Parduotuvės turi siestą, o paskui vakare vėl atsidaro.

Sako, asiliukai čia yra laimingiausi, nes jiems nereikia dirbti išvis 🙂

Pakeliui viena įdomi vieta – Antigravity. Gidas sustabdo mašiną, jungia neutralią pavarą, o mašina važiuoja pati į kalniuką 🙂 Sako, geo anomalija, magnetiniai laukai 😉

Na reik man pagooglint, nesu tokia patikli. Anot wiki, tai yra optinė apgaulė, atrodo, kad važiuoji į kalną, kai ištikrųjų – žemyn… Radau net video paaiškinantį visa reikalą 🙂

Pasirodo, dar ir Lietuvoj turim tokią vietą 🙂 Žr. sąrašiuką.

Sustojam prie Bin Ali mauzoliejaus, šalia kapinės.

Galiausiai atsirandam Mirbate, vienas seniausių miestų regione. Mirbatas (Moscha) buvo įsitraukęs į frankinsenco prekybą kaip ir kiti pakrantės miestai-uostai. Dabar yra žvejybos centras. Nemaža dalis miesto gyventojų kilę iš Afrikos.

Fortas mena žymųjį Mirbato mūšį, 1972 m. liepą, kai prieš 300 prokomunistinių sukilėlių atsilaikė apie 10 kartų mažesnės pajėgos Sultonato karių (9 britų spec. pajėgų kovotojai plius apie 30 omaniečių)

 

Mirbat apleistas rajonėlis, čia buvo turgus

Senas uostas, garsėjęs arklių prekyba. Beduinai iš kalnų vesdavo čia arklius. Mirbat pavadinimas reiškia vietą, kurioje tramdomi arkliai…

Jau spėjom išūžti galvą gidui apie frankinsencą, tai atveža mus pas savo giminaičius, sako, čia galima nusipirkti paties geriausio – Hojari frankinsenco. Kviečia mus į namus, vaišina vaisiais ir arbata, o mes perkam frankinsencą. Su vaikučiais lengviausia bendrauti, nors anglų kalbos nedaug 🙂

Pavalgom, važiuojam į naują uostą.

Dar vienas archeologinis sustojimas – Sumhuram (Khor Rori). Čia kažkada buvo vienas didžiausių Pietų Arabijos uostų, svarbus frankinsenco kelio taškas.

Didžiulės frankinsenco saugyklos, gali tik įsivaizduoti, kokie kvapai čia buvo miesto klestėjimo metais, prieš 2000 metų…

Pelikanai!

Korniše keliu grįžtam atgal. Korniše keliu omaniečiai vadina kelius palei jūrą.

Paplūdimy prie viešbučio džiaugiamės jūra. Dairomės, gal kartais atplauks delfinai… Jau matėm čia juos iš toli.

Saulėlydis nuostabus…

Vakarienė paplūdimy šiandien, kavinėj netoli viešbučio. Nesvarbu, kad nelabai matosi maistas, svarbiausia, kad sėdim prie jūros, mėgaujamės besibaigiančia diena.

O rytoj laukia kelionės kulminacija – važiuosim į frankinsenco slėnį!

Omanas, Vakarų Hadžaras

Po poros dienų Šarkijos regione traukiam į Dachilijos kraštą, link Vakarų Hadžaro kalnų.

Šiandien važinėjam nuo vienos apžvalgos aikštelės prie kitos.

Visų pirma užvažiuojam į šį statų kalnelį, atsiveria nereali panorama į Birkat al Mavze, kas išvertus reiškia bananų baseinas (Pool of banana). Čia, oazėje iki šiol auginami bananai.

Leidžiamės žemyn, važiuojam toliau link Birkat Al Mavze. Sustojam apžiūrėti faladžo (falaj). Tai senoji drėkinimo sistema, naudojama ir dabar. Anot kai kurių teorijų, persai atnešė į šiuos kraštus apie 6 a. pr. m. e., tačiau yra įrodymų ir apie anksčiau buvusius faladžus. Dabar vis dar veikia apie 4 tūkstančius Omane. UNESCO saugo 5 šalies faladžus.

Faladžai priklauso bendruomenėms, gyvenančioms aplink juos. Vanduo paskirstomas pagal tai kiek akcijų priklauso šeimai. Didesniuose kaimuose pilnu etatu dirba žmogus, prižiūrintis faladžą.

Vanduo eina iš šaltinių, kai kurie net iš 50 metrų iš po žemių. Faladžas dažnai teka šalia mečetės. Kaip ir šis Al-Khatmeen, kurį apžiūrinėjam. Ilgis – 2450 m., šaltinio gylis – 17.5 m.

 

Kita apžvalgos aikštelė atsiveria į Bahlą, jos fortą, didžiausią Omane. Tai UNESCO saugomas fortas, daug metų buvo uždarytas renovacijai, kad net pradėjo vietiniai sakyti, kad gal džinai nenori, kad tas fortas susitvarkytų… Renovacija užtruko 25 metus.

Miestą juosia 12 km siena, menanti priešislaminius laikus.

Bahla garsėja tradicine keramika ir džinais… Kartais miestas vadinamas Magijos miestu, kuriame išlikę pasakojimai apie žmones, paverčiamus į avis ar karves arba dingstančius po to, kai pabuvojo užkerėtoje vietoje…

Anot vienos legendos, prieš 1400 metų, vietiniai nužudė vieną burtininką. Fortas buvo pastatytas ant jo kapo, kad burtininko pasekėjai tos vietos nepaverstų šventykla. Nuo to laiko, burtininko dvasia pradėjo vaidentis, vis grįžta į miestą pamokyti savo amato jaunosios burtininkų kartos…

Dar Bahloje buvo tikima, kad džinai gali pasiimti pastatus ir medžius. Vienas medis miesto centre buvo prirakintas grandinėm, kad džinai jo neišneštų… To medžio jau neliko, dabar vietoj jo yra kitas medis, irgi prirakintas simbolinėm grandinėm… Sakoma, kad jei supykdysi džinus, tai jie gali apsėsti žmogų, tada gali prireikti net egzorcizmo seansų… Tokią vieną istoriją pasakoja Omane gyvenęs Rory Patrick Allen, savo knygoje „Oman. Under Arabian skies“.

Nesinori užpykdyti džinų, mes čia neužsibūnam, net neužsukam į Bahlos centrą 🙂

Važiuojam apžiūrėti Džabrino forto. Pastatytas 17 amžiuje, jame gyveno vienas iš šalį valdžiusių Imamų (islamo dvasinis vadovas). Taip pat čia buvo ir mokykla, kur studijavo islamą, mediciną, astrologiją.

Apžiūrinėjam pilį su audio gidais.

Svetainė, kur priiminėjo svečius. Po maisto, svečiams sočiai pavalgius, užkurdavo frankinsenco smilkalų, iškart po to svečiai atsisveikindavo ir palikdavo pilį kartu su frankinsenco debesim… Įdomi tradicija, kai kuriuose namuose išlikusi iki šių dienų…

Džabrino faladžas čia tiesiog prateka pro pilį, t.y., virtuvė čia turėjo pastoviai tekantį vandenį 🙂

Datulių saugykla. Datulės buvo naudojamos ne tik maistui. Sultys atsirasdavo tiesiog nuo jų pačių svorio, nutekėdavo kanalais į indus. Paprastai datulių sirupas naudojamas maistui, o verdantis sirupas buvo pilamas ant priešų galvų…

Arklys gyveno viename iš viršutinių kambarių, netoli Imamo miegamojo…

Vakarėja, važiuojam į Nizvą. Surašiau atskirai: https://travellogvita.com/2018/02/11/omanas-nizva/

Kitas sustojimas Dachilijoje – Misfat Al Abriyeen, apie tai sudėjau taip pat atskirai: https://travellogvita.com/2018/02/11/omanas-misfat-al-abriyeen/

Užsukam apžiūrėti Al Hamros apleistos dalies. Namai šmėklos… o kažkada visai klestėjo… Nesutikom čia nė vieno žmogaus, tik avis…

Dar viena apžvalgos aikštelė. Ir kalniečių kilimai!

Valgom pietus turkų restoranėly. Šviežiai kepta duona čia nerealaus skonio! Spoksom pro langus į kepyklos krosnį…

 

Keliamės aukštyn į kalnus. Link Jebel Shams, kas išvertus pažodžiui reiškia Saulės kalnas. Shams kalnas aukščiausias Omane, 3005 m.

Galiausiai baigiasi asfaltas…

Dauguma čia traukia apžiūrėti Didžiojo Kanjono, kuris laikomas antru pagal dydį pasaulyje. Vaizdai įspūdingi, nuotraukom to jausmo neperteiksi…

Kylant į viršų šaltėja smarkiai… Ryte Nizvoje buvo apie 25C, o kanjoną apžiūrint jau nesinori ilgai stypsot lauke…

Įsiregistruojam viešbuty, apsirengus visus šilčiausius rūbus – saulės palydėt… Kartu su vietiniais, savaitgalis gi. Yra ir su palapinėm, ir grilininačių, ir avinukų.

Medžiai…

Saulėlydis vienas nuostabiausių!

Ir, ko gero, viena šalčiausių naktų. Neturi jie čia rimtos šildymo sistemos. O lauke buvo apie 4C…

Ryte dar kartą pravažiuojam pro kanjoną, išlipam trumpam. Ir po to leidžiamės ten, kur šilta, traukiam link Maskato. Iš kur kitą dieną laukia kelionė į Omano pietus, Dhofaro slėnį.

 

 

 

 

 

Omanas, Nizva

Važiuojam į Nizvą, Dakchilijos sostinę. Vienas seniausių Omano miestų, 6-7 amžiuje buvo šalies sostinė. Taip pat šimtus metų buvo Imamų (dvasinis islamo lyderis) buveinė. Turi konservatyvaus miesto reputaciją, laikomas Omano religiniu centru.

Atvažiavę registruojamės viešbuty. Pasirodo, tai artimiausias viešbutis prie centro – 2,5 km… Kiti kur kas toliau už miesto. Matyt ir tokiu būdu bandoma išsaugoti senojo miesto autentiškumą.

Šiandien vakare nieko nėra suplanuota. Viešbuty pilna knygų ir laiko, skaitau…. Aptinku vieną labai įdomią knygą apie tradicinį Omano maistą. Pora straispnių apie kvapus! Rašo apie iki šių dienų gyvą tradiciją, kai po maisto svečiams pasiūloma pasimėgauti kvapais. Vakarienės pabaigoje atnešamas padėklas su kvepalais, eteriniais aliejais. Galiausiai ant angliuko dedamas lubanas (frankinsenco derva) arba bokhuras.

Bokhuras (arabiškas žodis reiškiantis smilkalus) kuriamas maišant keletą aromatinių medžiagų – dervas, medieną, eterinius aliejus ir kvepalus. Tikslūs receptai laikomi paslapty, perduodami iš kartos į kartą. Šeimos moterys verda bokhurą didesnių švenčių proga.

Kiek džiaugsmo, kai knygoje surandu bokhuro receptą 🙂
Nuotrauka iš knygos:

Kitą rytą važiuojam į Nizvos turgų. Šiandien penktadienis, tai čia yra gyvūnų turgaus diena…

Gyvūnai, jaučiasi, sustresavę, mašinoje nesijaučia gerai… O dar ta visa pardavimo-pirkimo procedūra. Iki šiol dar vyksta kaip daug šimtų metų. Savinininkas vedžioja gyvūną ratu, kol gauna gerą pasiūlymą, toks tarsi aukcionas. Kvapai, aišku, atitinkami čia…

Nizva garsėja ir halva, tradiciniu Omano saldumynu. Turguje ją pirkti geriausia.

Ingredientai.

Galima paragauti. Indai labai dideli, skirti vietiniams, niekaip neišsirenkam ką pirkti..

Datulių parduotuvė. Nesu mačius vienoj vietoj tiek daug rūšių…

Kava ir datulės – kasdieninis užkandis kiekvieno omaniečio namuose kiekvieną dieną. Viešbučiuose galima gauti daug kur visa diena nemokamai.

Daržovės ir vaisiai.

Sidabro parduotuvė.

Pardavėjas.

Prieskonių parduotuvėje perku prieskonių mišinį ir pirmuosius bokhuro ingredientus – dhufran ir jawi. Dhufranu čia vadinami kriauklių operkulai, kurie čia Omane ir renkami. Jau iš seniau žinau iš šių kriauklių distiliuojamą aliejų Choya Nakh, kuris naudojamas parfumerijoje.

Jawi dar vadinamas Javos lubanu, benjamino derva, benzoinu, smirna. Aišku, kai perki turguje, tai negali žinot, ar čia tikrai ta medžiaga ir iš kurios šalies ji atvežta…

Išgeriam kavinėje avokadų sulčių. Čia kieme, prie turgaus, galima apžiūrėti amuniciją 🙂

Einam apžiūrėti Nizvos forto. Vos įėję pro vartus aptinkam gyvą muziką! Kiek džiaugsmo mums! Jau manėm, nerasim niekur Omane. Vos atvykę, klausinėjom, bet niekas negalėjo pasiūlyti vietos, kur galima būtų paklausyti gyvai tradicinės muzikos.

Nizvos fortas statytas panašiai kaip Džabrino fortas. Nizvos fortas matęs ir kulkas iš Kalnų karo (Jebel War) 6-ajame praeito šimtmečio dešimtmety… Karas įsiplieskė po naftos suradimo, tarp paskutinio Imamo (Nizva buvo Imamato sostine), palaikomo Saudo Arabijos ir iš kitos pusės – Sultono, palaikomo britų. Baigėsi 1959 m. Sultono pergale.

 

Kieme moterys pardavinėja aliejų

Apžiūrėję fortą vėl paklausom muzikos.

Po to sėdim prie įėjimo, uostom praeinančius žmonės… Tikrai nenuobodžiai dauguma vietinių čia kvepia…

Sulaukiam gido su mašina ir keliaujam toliau, į Al Hamra provinciją.

Omanas, Misfat Al Abriyeen

Vienas gražiausių Omano miestukų – Misfat Al Abriyeen. Vakarų Hadžaro kalnuose, Ad Dachilijos regione, Al Hamra provincijoje. Keliaudami link Jebel Shams sustojam trumpam pasivaikščiojimui.

Tai kalnų miestas ant akmenų. Al Abriyeen miesto pavadinime nuo šiuose kraštuose gyvenančios Abri genties vardo.

Galima spėlioti, kurie namai gyvenami, o kurie apleisti…

Kaimo faladžas

Granatas

Net ir čia, parke, eidama užuodžiu smilkomo frankinsenco. Matyt, kažkur šalia esančiam name smilko…

Patinka man labai tie maži jaukūs miestukai 🙂 Geriausia būtų čia apsistoti bent vienai nakčiai, pajausti miestą. Aptinku, kad Misfah Old House būtų gera vieta apsistoti, iš dalies gyvenimas su vietiniais. Kitam kartui 🙂

Galima dar surasti įdomių pasivaikščiojimu miestuko apylinkėse. Čia aprašytas pasivaikščiojimas Al Mazare tarpeklyje.

Norėsiu čia dar sugrįžti…

 

 

Omanas, Šarkijos smėlynai

Iš Suro važiuojame gilyn į Šarkiją, į rytus.

Važiuodami bandom sutvarkyti mano omanietiško numerio problemas. Kažkaip keistai nustojo veikti, maniau, kad išnaudojau limitus, tai nusipirkau papildymą, o tas niekaip „neužsideda“… Vietiniai draugai padarė kelis skambučius į mobilaus operatorių, paaiškėjo, kad kažkaip ne pilnai įregistruota sim kortelė. Ogi pasirodo, čia Omane, visus numerius, tame tarpe ir prepaid, registruoja prie konkrečių žmonių… Kai įvedė tokią tvarką, neliko visokių sukčiavimų telefonu. O Lietuvoj kol kas dar tik diskutuojam apie tai…

Šiandien pirmas sustojimas – Bani Khalido vadis (Wadi Bani Khalid).

Anot Lonely planet, Bani Khalid vadis yra vienas lengviausiai pasiekiamų vadžių, matyt dėl to ir žmonių čia būna savaitgaliais nemažai. Šiandien irgi ne tuščia… Nuostabus pasivaikščiojimas!

Pietaujam šiandien Bidyah, įdomaus pavadinimo Al Saula’ee restoranėly. Aišku, prašom arabiško stiliaus patalpos. Šuva (shuwaa) aviena nereali! Patys skaniausi pietūs visoj kelionėj!

Išklausinėjam šeimininko recepto 🙂 Vardina mėsos marinato prieskonius – cinamonas, kardamonas, ciberžolė, pipirai, imbieras, česnakas.
Šuva yra tradicinis omaniečių patiekalas, daugiausiai gaminamas didesnėms šventėms, pavyzdžiui, pasibaigus ramadanui. Mėsai kepti iškasama duobė akmeningoje vietoje. Duobės apačioje padaroma ugnis. Aviena marinuojama datulių sirupe ar meduje kartu su prieskoniais. Tada įvyniojama į banano lapus, dedama į palmių maišus, užkasama. Kepama duobėje 24 valandas ar daugiau.

Šiandien mūsų gidas apsirengęs vakarietiškais drabužius, klausinėjam kodėl ir kaip. O ir šitam miestely pastebim mažiau vyrų su dišdaša, tradiciniu baltuoju omaniečių apdaru. Sako, dažniau rengiasi kai važiuoja į miestus, ypač eidami į valstybines įstaigas. Rūbas kaip komunikacijos priemonė. Jei esi omanietis, kitaip pasitinka. Užsieniečiai ir imigrantai nenešioja dišdašos.

Servise nuleidžiam padangas ir raunam į dykumą… Prasideda mūsų “dakaras” 🙂

Vahibos smėlynai (Wahiba sands) užima nemažą Šarkijos regiono dalį, tęsiasi 180 km iš šiaurės į pietus, 80 km iš rytų į vakarus. Kai kur kopos siekia 100 m. aukštį. Ir aišku, nėra jokių kelių. Kai esi pačioj dykumoj, tai sunku suvokti visumą. Žiūrint į Vahibos smėlynus iš palydovo matosi kaip tvarkingai nusidriekę kopų linijos iš šiaurės į pietus… Nuotrauka iš Google Earth.

Įsiregistruojam į dykumos viešbutuką ir važiuojam palydėt saulės į dykumą. Pakeliui sutinkam besiganančius kupranugarius. Turistiniai…

Po vakarienės traukiam į kitą stovyklą (camp), nes šitame viskas uždaryta vakare… Savaitės vidurys, tai ne daug čia žmonių visai… Sako, groja gyva muzika, kai būna daugiau nei 30 svečių.

Kitame viešbuty randam daugiau gyvybės, kavinė pilna žmonių. Ir net gyva muzika 🙂

Susipažįstam čia dar su vienu gidu. Bendraujam, nejučia randasi kitos kelionės planas, gal net įsigyvendintų sena svajonė – savaitė dykumoj…

Ryte pabundu anksti, tekant saulei. Tai lekiu pasigrožėt saulėtekiu. Nuostabu! Spalvos visai kitos ryte…

 

Pabudo jau ir kupranugariai 🙂

Po pusryčių pasnaudžiam kartu su katuku ant saulės, pasidžiaugiam rytu.

Aplankau pora čia gyvenančių oriksų. Tikriausiai patinas, nes bando parodyti, kad čia jo teritorija – strykteli link manęs… Jei ne tvora, tai nesijausčiau taip ramiai 🙂

Arabiniai oriksai yra antilopės, paprastai gyvenančios dykumoje. Kelias savaites gali išgyventi be vandens, sugeba aptikti lietų per atstumą. Oriksai yra iš principo ne agresyvūs gyvūnai, todėl vienoje bandoje sugeba gyventi gana ilgai. Tiesa, oriksai gyvena apie 20 metų.

Įdomi Arabijos pusiasalo oriksų istorija. Apie 1930 metus smarkiai išpopuliarėjo oriksų medžioklės. Ir 1970 m. buvo visai nelikę laukinių oriksų, tik zoologijos soduose ir privačiuose rezervatuose… Nuo 1982 metų Omane, Wusta regione, atsirado Arabinių Oriksų rezervatas, kuris pirmasis Arabijos pusiasaly pradėjo oriksus gražinti į laukinę gamtą. 1994 metais rezervate gyveno 450 oriksų, tačiau 2007 m. smarkiai sumažėjo oriksų populiacija dėl vietinių brakonierių.. Vyriausybė nusprendė sumažinti rezervato teritoriją 90 %, tam, kad lengviau būtų saugoti gyvūnus, o taip pat ir dėl naftos telkinių… Ko pasekoje UNESCO nusprendė oriksų parką pašalinti iš saugomų objektų sąrašo… Pasirodo, tai buvo pirmo objekto pašalinimas UNESCO saugomų objektų istorijoje…

Aplankyti rezervatą įmanoma, bet reikalingas specialus leidimas iš vyriausybės. Galbūt kitai kelionei ateity…

Arabiniai oriksai jau nelaikomi nykstančiais gyvūnais, nes skaičiuojama, kad dabar vėl laisvėje gyvena apie 1000.

Čia, žiūrint į baltąsias Arabijos antilopes, galima prisiminti ir vienaragio mitą 🙂 Anot vienos teorijos, oriksas ir yra vienaragio prototipas. Žiūrint iš šono gali atrodyti, kad yra tik vienas ragas J Be to, orikso ragai neatauga, jei juos praranda… Pirmieji vienaragiai buvo pavaizduoti Indo slėnio atspauduose (2300 m. pr. m. e.), ir visur jie buvo tik iš šono, tarsi su vienu ragu…
Vienaragis simbolizuoja tyrumą, drąsą ir taurią meilę. Buvo manoma, kad tik skaistuoliai gali jį sugauti, o jo ragas turi priešnuodžių…

Išvažinėjam. Prie viešbučio stovi tik vienas kupranugaris. Matyt kiti trys išvedė turistus pasivaikščiot į dykumą…

Prajuokina tas kupranugaris. Atrodo, kaip mobilaus operatoriaus reklama 🙂

 

Paliekam viešbutį. Bet dar ne dykumą.

Užsukam į vieną beduinų namą. Turistams. Išgeriam kavos, apžiūrim palapinę.

 

Dykumos keliais – pirmas mūsų “dakaro” etapas 🙂
Antras etapas bus The Empty Quarter dykumoj po kelių dienų. Tiesa, tai buvo nesuplanuota išvyka į dykumą, apie tai nežinojome palikdami Vahibos smėlynus…

 

Eilinis bio sustojimas pakeliui ir dozė lebano. Mėgstamiausias mūsų gėrimas šitoj šaly. Daromas iš jogurto, prideda dar kumino ar mėtų. Panašus kaip airanas Turkijoj ar dough Irane. Ir sveika, ir skanu 🙂

Pravažiuojam Mudhaireb kaimą, čia yra išlikę įdomių senų namų-tvirtovių, priklausiusių verlininkams, praturtėjusiems iš prekybos su Afrika. Gidas rodo 400 metų senumo duris iš Zanzibaro.

Toliau keliaujam dar labiau į rytus – Vakarų Hadžaro kalnus, į Dachilijos kraštą, į senąją Nizvą…

 

 

Omanas, Šarkijos pakrantė

Praleidę pora dienų sostinėje Maskate, važiuojam į šalies regionus. Visų pirma traukiam į rytus – Šarkijos (Sharqiya) kraštą. Sakoma, kad Šarkija yra kaip miniatiūrinis Omanas – viskas čia yra šalia: jūra, dykuma, kalnai.

Šiandien važiuojam į rytinę Šarkiją, pakrantę.

Kelionė neprailgsta. Keliai čia nuostabūs! Beje, apšviesti beveik visur, net ir atokiose vietose.

Pirmas sustojimas – Bimaho įgriuva. Natūraliai susidariusi smegduobė, povandeninis tunelis iki pat jūros.

Vietovės pavadinimas – Hawaiyat Najm, kas reiškia krentanti žvaigždė. Vietiniai tikėjo, kad įgriuva susidarė dėl “mėnulio gabalo” (meteorito).

Sukultūrinta, stipriai turistinė vieta. Atvažiavom ryte, o jau pilna žmonių. Galima išsimaudyti. Drąsuoliai šokinėja nuo uolos.

Važiuojam dar piečiau – Rytiniai Hadžaro kalnai, Šabo vadis (Wadi Shab).

Plaukiam kelias minutes laiveliu, po to prasideda takas į kalnus. Puiku, kad dar ne ypatingai sukultūrintas pasivaikščiojimas, dalis tako per akmenis, kai kur išvis pametam taką. Vaizdai nerealūs!!

Neskubant apie vieną valandą kelio iki kalnų ežerėlių. Čia galima išsimaudyti arba plaukti iki urvo, į kurį galima patekti tik plaukiant per siaurą tarpeklį.

Vietinių daržai

Grįžinėjant iš vadžio staigmena – lietuviai! Mažas tas pasaulis 🙂 LRT žurnalistų komanda eina į vadį su kamera!

Kavinės lankytojai

Rodos, lietus kaupiasi… Čia tikra retenybė tokiu metu. Pravažiuojam į kitą vadį netoliese – Tivi vadis (Wadi Tiwi).

Sustojame Sure vėlyviems pietums. Štai kaip atrodo meniu, išsirinkti nėra lengva… 1 OMR apie 2 Eur. Imam žuvį, šviežia, tikrai gera čia.

Šiandien čia tik trumpam. Rytoj grįšime apžiūrėti daugiau miesto.

Toliau traukiame link Ras al Jinzo.

Apsistojame Ras al Jinzo vėžliukų rezervate. Pagrindinė atrakcija turistams – naktinis vėžlių stebėjimas paplūdimy. Vieta, kur buvo dvejonių, ar verta važiuoti, zoologijos sodų jau seniai nelankau… Na bet, atvažiavau…

Taisyklės viešbuty

Po vakarienės, sutemus, suskirsto į grupes, keliaujam su gidu tik pasišviesdami keliais žibintais link jūros. Kartu su TV komanda iš Lietuvos 🙂

Pagaliau paplūdimys. Gidas rodo kur eiti, svarbu netriukšmauti ir nelipti į duobes, kur gali būti padėti kiaušiniai. Einam prie vienos vėžlės, kaip tik dabar deda kiaušinius. Man jau darosi neramu, kaip ji jaučiasi, apsupta pulko turistų su kamerom… Nors taisyklės viešbuty teigė, kad negalima fotografuoti-filmuoti be leidimo…

Gidas suranda mažą vėžliuką, ką tik išsiritusį iš kiaušinio. Paprastai pirmoji vėžliuko kelionė būna į jūrą, eina vedini mėnulio šviesos. Šitam vėžliukui kelią rodo gidas prožektorium. Palydim vėžliuką iki pat jūros, išplaukia… Tikiuosi, nesukėlėm jam per daug streso…

Grįžtam į viešbutį su lietum…

Viešbučio kambary pilna informacijos apie vėžliukus. Gyvena vandeny, peri sausumoje. Vėžliai vyrai visą gyvenimą praleidžia jūroje. Tik moterys lenda į krantą perėti. Per vieną kartą vėžlė padeda apie 100 kiaušinėlių. Iš 1000 kiaušinių išsiperi tik 1-2 vėžliukai. Vėžliai gyvena apie 100 metų, subręsta būdami apie 37 metų. Girdi tik žemų dažnių garsus. Nejaučia skonio, bet turi gerą uoslę!

Gerai, kad viešbutis šiek tiek šviečia žmones. Labai jau norisi tikėti, kad čia visa ta turizmo industrija netrukdo per daug vėžliukams…

Kitą rytą po pusryčių turiu šiek tiek laiko, noriu pavartyti knygas apie vėžlius. Išskaičiau kambario lankstinuke, kad jie čia turi bibliotekėlę. Klausiu registratūroj, veda mane į susirinkimų kambary…. Ten nėr nė vienos knygos 🙂 Klausia kito darbuotojo… Veda ten pat… Galiausiai sako, aj tai gal viršuj, muziejuj…
Muziejus superinis! Gaila, neturiu tiek laiko, kiek norėčiau…

Čia daugybė informacijos apie vėžliukus. Pasirodo, vėžliukai “verkia” – per ašaras pašalina druskos perteklių, susikaupiantį gyvenant jūroje, turi specialią druskos liauką… Plaukimo greitis – 35 km/h. Biologai vėžlių plaukimą kartais vadina povandeniniu skrydžiu, priekiniai kojos-pelekai-irklai veikia panašiai kaip sparnai, užpakaliniai padeda “vairuoti”. Nuplaukia didžiulius atstumus. Mokslininkai stebi vėžlių plaukimo trajektorijas, sako, tie, kurie čia Ras Al Jinz peri, plaukioja Indijos vandenyje, Raudonojoje Jūroje, kai kurie net pasiekia Maldyvus.

Vėžliai turi iškilti į paviršių, kad įkvėpti oro. O miega jūros dugne kelias valandas, tuo metu yra sulaikę kvėpavimą.

Įdomi muziejaus dalis apie vėžlius mitologijoje įvairiose kultūrose.

Anot vienos omaniečių legendos, žmonių, gyvenančių pakrantėse protėviai yra žuvys. Jūros dievas Nerdas visus žvejus, priartėjusius prie pakrantės, paversdavo žuvimis. Galiausiai įsikišo Saulės dievas, privertė atversti žuvis į žmones, kuriuos pavadino “žuvų valgytojais”… Omano pakrantėje kartu su žmonėmis laidojo vėžlius, manoma, kad tai buvo ritualo dalis, vėžlių kelionė iš sausumos į jūros gilumas simbolizuojanti protėvių virsmą iš jūros gyventojų į žmones.

Anot vienos kiniečių legendos, vėžlys pradeda kalbėti kaip žmogus, kai jis pasiekia išminties amžių, ty. 1000 m. senumo…

Dar viena muziejaus dalis skirta Ras Al Jinzo archeologiniams atradimams.

Ras Al Jinz – labiausiai į rytus nutolęs Arabijos pusiasalio iškyšulys. 1985 m. archeologai čia atkasė bronzos amžiaus (2000 m.pr.m.e.) uostą. Dalis radinių iš Indo slėnio civilizacijos. Vadinasi, jau tuo metu vietiniai plaukiojo ir prekiavo su Indijos žemyno kraštais.

Čia atkasta ir seniausia Omane rasta frankinsenco smilkyklė, manoma, 4200 m. senumo.

Pagal atrastas detales buvo rekonstruotas to meto nendrinis laivas, manoma, plaukiojęs vandenyne.

Rezervato ir viešbučio pastangos skleisti informaciją pagirtinos, apie vėžliukus sužinoti galima čia tikrai daug… Visgi norėtųsi, kad kažkaip apribotų lankytojų srautus paplūdimy… Sako, kartais būna 200 turistų per naktį. Vėžliukai jautrūs šviesai, kvapams, ir tikrai tokios minios žmonių kelia jiems stresą. Gerai, kad Ras al Jinz rezervatas yra tik viena iš ne daugelio vietų, kur vėžlės lipa į krantą…

Biblioteka 🙂

Išsiregistruojam iš viešbučio, važiuojam vėl į Surą, seną jūrininkų miestą. Įkurtas 6 amžiuje, daugybę amžių buvo klestintis uostas.

Sustojam prie senų laivų. Fateh Al Khair pastatytas Sure 1951 m., plaukiojo iki 1993 m. Paskutinis tradicinis transkontinentinis Ghanja tipo laivas. Vietiniai tiki, kad tokio tipo laivu, pagamintu Sure, plaukiojo ir didysis arabų jūreivis Sindbadas 🙂

Tualetas

Po to važiuojam į vis dar veikiančią burlaivių statyklą, vienintelę išilikusią Omane. Šiuo metu čia statomi du laivai. Pastatyti laivą užtrunka 1,5 metų. Vėliau plukdo į Katarą, kur įdeda variklį. Sako, kad vienas laivas kainuoja apie 1 mln. USD.

Dalis darbininkų ilsisi 🙂 Iš pradžių net nepastebėjom, kad čia tiek ciucikų, dauguma miegojo ramiai visą laiką!

Dar sustojam trumpam Suro krantinėje, išgeriam kavos. Ir traukiam į Šarkijos gilumą, link dykumos…

 

Omanas, Maskatas

Atostogos prasideda sausio 6-ąją. Krikščionys švenčia Tris Karalius, kurie nešė aukso, miros ir frankinsenco dovanas, o aš keliauju į ilgai svajotą frankinsenco šalį – Omaną 🙂
2,5 valandos iki Stambulo, po to dar 5 valandos skrydžio iki Maskato, šalies sostinės. Daugybė laiko paskaityti apie šalį.

2010 m. gyventojų Omane buvo panašiai kaip Lietuvoj, apie 2.8 mln, šiuo metu – virš 4 mln. Tiesa, apie 2 mln sudaro imigrantai, daugiausiai iš Indijos, Bangladešo.
Tai seniausia nepriklausoma Arabijos pusiasalio šalis, nepriklausomybę turi nuo 1747 m. kai eilinį kartą išvarė persus.
Didžioji dalis vietinių yra ibadi krypties musulmonai. Laikoma, kad ibadi yra labiau tolerantiški, atviresni, nei kitos islamo kryptys. Omanas yra viena pirmųjų šalių priėmusi islamą, 630 m.

Nafta yra pagrindinis eksportas, dabar bando plėsti turizmą.

Absoliuti monarchija, valdoma Sultono Qaboos bin Said nuo 1970 m. kai su britų pagalba, po nekruvino perversmo perėmė valdymą iš tėvo. Per tuos metus šalį pavertė iš skurdžios atsilikusios į modernią ir turtingą. Valdymas prasidėjo nugesinant Dhofaro regione prokomunistinį sukilimą. Modernizacijos periodas, prasidėjęs 1970 m., vadinamas Omano Renesansu.

Sultonas Qaboos paveldėjo šalį be tv, radio, laikraščių, tik su 2 ligoninėm, 3 mokyklom ir viso 10 km asfaltuotų kelių… Vidutinis gyvenimo ilgis buvo 47 m. Omanas šiandien yra pasikeitęs neatpažįstamai. Anot JT studijos 2010 m, Omanas yra labiausiai augusi šalis pasaulyje per paskutinius 40 m. Tačiau šaliai pavyko išlaikyti balansą tarp modernizacijos ir tradicijų išlaikymo.
Arabų pavasaris 2011 Omane prasinešė labai švelniai, nepadaręs didesnės įtakos. Šalis toliau sparčiai juda į priekį, darosi atviresnė turistams. Tiesa, moterys kaip ir daugumoj musulmoniškų šalių, augina vaikus. Tiesa, vis daugiau jų dirba. Balsavimo teisė nuo 2003, dabar socialinių reikalų, turizmo ir edukacijos ministerijoms vadovauja moterys.
Įdomu, kad omaniečiai nemoka mokesčių, naftos pakanka padengti beveik viskam, ko reikia valstybei…

Anot Rough Guide, Omano istorija yra paradoksas. Nemaža dalis istorijos yra nežinoma, ypač atokesnėse teritorijose šalies viduje, iš kitos pusės – tai kelis tūkstančius metų siekianti istorija, kurią tik dabar atranda archeologai.
Šalis nevienalytė. Vidinė šalis laikoma mažiau draugiška atvykėliams, mažiau lankoma, labiau genčių grupė nei vientisa tauta. Kita šalies dalis yra kosmopolitiška pakrantė su ilgalaikiais prekybos ir kultūros ryšiais, nuo senosios Mesopotamijos, Persijos iki Portugalijos, Britanijos.
Žmonių gyvenimo įrodymai siekiantys 8 tūkstančius metų. Pirma karta Omanas paminėtas bronzos amžiuje, 2300 m.pr.m.e. kaip Magan, Šumerų raštuose. Jau tada buvo žinoma kaip vario šaltinis.
Pirmieji rimti užkariautojai – persai achamenidai su Kyru Didžiuoju, 530 m.pr.m.e. Persai atnešė kraštui žemdibystės suklestėjimą. Kita didelė invazija buvo po tūkstančio metų – arabai. Viena iš atvykusių arabų grupių buvo iš Marib regiono, laikomo legendinės karalienės Sabos namais.
1507 m. iki Maskato atkeliavo portugalai, šalyje užsibuvo apie 140 metų. Nuo 1747 m. daugiau mažiau nepriklausoma šalis.

Omaniečiai turi daugiau nei 4 tūkst. m. senumo laivų statybos ir prekybos tradicijas. Turėjo ir kolonijų, didžiausia – Zanzibaras. Kelis šimtus omaniečiai aktyviai užsiėmė vergų prekyba, net iki pat 1970 m…

Maskate nusileidžiam apie 2 nakties. Smagus sutapimas, tuo pačiu lėktuvu atskrenda dar keletas lietuvių, vėliau savo kelionėje dar juos sutiksime 🙂

Su viza viskas gana paprastai, Travelex kioske susimokam 20 OMR (omanietiški rialai), t.y. 55 eur, ten pat dar išsikeičiam šiek tiek pinigų (santykis visai ne blogas), po to įdeda į pasą vizą ir mes jau Omane!

Šį kartą keliauju su drauge. Atrodo, kelionės “namų darbai” padaryti puikiai. Omanui ruošėmės ne vieną mėnesį, užsakyti viešbučiai, turai. Dar rudenį susidraugavom su pora omaniečių. Išėjus pro atvykimo vartus, mūsų laukia šiluma, transportas ir gėlės :)! Nuostabi kelionės pradžia!!

Ryte po pusryčių dairomės aplinkui, pora minučių nuo viešbučio – paplūdimys.

Pirmai dienai nėra daug planų. Noriu aplankyti Enfleurage frankinsenco distileriją. Dar prieš kelionę susirašiau su Trygve Harris, apytiksliai žinau kaip rasti. Imu taxi, prasukam kelis ratus, bet taip ir nepavyksta surasti… Neprisiskambinu Trygve, nes mano lietuviškas telefonas totaliai be ryšio – neina nei žinutės, nei skambučiai.

Grįžtu į viešbutį, gal pavyks nuvykti kitą dieną… Maskate dar būsime po turo po šalies šiaurinę dalį, ir po Dhofaro slėnio, prieš išskrendant namo.
Vėl link jūros. Ant kranto kavinė. O kvapai čia! Kaljano dūmų apsuptos geriam mėtų arbatą.

Po pietų sutarę susitikti su draugais omaniečiais. Važiuojam papietaut į prekybcentrį, keičiam pinigus. Gaunu omanietišką prepaid telefono numerį, nes lietuviškas vis dar neveikia, o ir interneto kainos būtų kosminės – 2 MB apie 1 EUR. Tik vėlai vakare gaunu Telia pasveikinimo žinutę, kad aš jau Omane 🙂

Grįžtam į viešbutį, sutarę susitikti su kelionių agentūros atstovu. O jis nepasirodo, susirašom, atidedam susitikimą. Atrodo, pirmą dieną Omane niekas nevyksta kaip planuota 😀

Važiuojam su draugais omaniečiais ten, kur neįtraukta į mūsų ekskursijų programą.
Dar vienas puikus paplūdimys

Kokia švara ir tvarka gatvėse! Net Europoj ne daug kur tokią surasi. Vėliau ne kartą matėm pravažiuodami žmones, renkančius šiukšles keliuose. Vairuoja visi čia taip ramiai, tikrai ne arabiškai…

Važiuojam į priemiesčius. Nuo vieno naujai statomo miesto prie kito.

Užsukam į nardytojų viešbutį, visai norėtųsi čia kada apsistoti. Muscat Hills Resort

Vakarėja…

Grįžtam į Maskatą. Uoste palydim išplaukiantį kruizinį laivą.

Vakarienei sustojam Al Qurm Complex, kur pilna kavinių. Sako, čia valgo vietiniai. Klausiam, ar yra kur tradicinio omanietiško maisto, pasirodo, čia tik international restoranėliai. Tik vėliau supratom, kad čia labiausiai įprastas ir lengviausiai surandamas maistas – indiškas 🙂 Tiesiog, daugumoje restoranų dirba indai…
Visgi mums suranda tradicinio omanietiško maisto, su tradiciniu valgymu ant kilimo.

Naktinis miestas atgijęs, pro atvirus mašinos langus mėgaujamės miesto kvapais – maistas, kaljanas dūmas, rytietiški kvepalai.

Didžiausias šiandienos atradimas – vyrų tradicinio rūbo dišdašos (kurį čia kiekvieną dieną nešioja dauguma omaniečių) viršutinėje dalyje yra kutosas vadinamas tarbuša, specialiai skirtas kvepalams! Omaniečiai nesikuklina, siūlo pauostyti ką užsipurškę 🙂 Ne gana to, omaniečiai mėgsta maišyti kvepalus, t.y., deda vieną ant kito…

Grįžtam į viešbutį, baigiasi puiki pirma diena Omane.

Antrai dienai esame užsakę miesto turą. Į viešbutį atvyksta mūsų gidas Samih ir ekskursija prasideda. Visų pirma važiuojam į Grand Mosque. Viena iš nedaugelio Omane mečečių, kur leidžia lankytis turistams.
Prie įėjimo apvynioja mane skara, taip kaip turi būti… Po to indonezietės net pamanė, kad aš vietinė, prašė kartu fotografuotis 🙂

Įspūdinga! Surinkta viskas kas geriausia iš įvairių šalių. Sienos iš Indijos smiltainio. Liustra iš Austrijos virš 1000 lempučių, iki 2010 buvo didžiausia pasauly. Vieną didžiausių kilimų pasauly kūrė 400 Irano audėjų 4 metus. Mečetė pastatyta 2001 m., gali tilpti 20 tūkst. žmonių.

Kitas sustojimas – apsilankymas Amouage gamykloje. Amouage žinomiausias Omano kvepalų brendas. Vietiniai didžiuojasi Amouage, sutikome ir tokių, kurie jais kvėpinasi. Nors dauguma naudoja pigesnius vietinius ir vakarietiškus kvepalus.

Amouage pasitinka “auksiniu” baseinu.

Pasirodo, dabar čia tik išpilstoma į buteliukus. Vietiniai ingredientai keliauja į Prancūziją, ten netgi daroma distiliacija. Į Omaną sugrįžta jau sumaišyti kvepalai. Čia išpilsto daugiausiai Rytų rinkai.

Gražiai pristatomi ingredientai, galima pauostyti 🙂

Briedragė:

Kvepalų piramidės

Perku pora rinkinių. Dosnūs jie čia, dovanomis prideda dar panašiai tiek pat mėginukų 🙂

Kitas sustojimas nosiai – žuvų turgus…

Uostas, sultono laivai

Muttrah Souk. Sakoma, kad tai vienas iš ne daugelio pasaulio turgų, kur po vienu stogu galima nusipirkti aukso, miros ir frankinsenco. Dairomės, bet kol kas nieko neperkam. Dar grįšim čia vėliau. O ir frankinsencą geriausia pirkti Dhofaro slėnyje, ten, kur jis surenkamas…

Miestas pravažiuojant

Važiuojam į senąjį Maskatą

Užsukam į muziejų Bait al Zubair – istorija, buitis, rankdarbiai.
Prie įėjimo skulptūrų ekspozija – oryksai 🙂

Maskato regione gyvena apie ketvirtį omaniečių. Pirmieji gyventojų pėdsakai rodo, kad čia buvo gyvenama 6 tūkst. m. pr. m. e. Labiausiai miestas suklestėjo 18 a. vidury. Viena iš etimologinių reikšmių, muscat, senoje persų kalboje reiškia stipriai kvepiantis… Tikrai,  viešbuty, restoranuose, muziejuj, visur kur einam, smilkomas frankinsencas, bokhuras (smilkalų mišinys). O kur dar praeinantys žmonės!

Užsukam į muziejaus kavinukę išgerti omanietiškos kavos, čia ji tikrai labai gera. Barmenas smulkiai papasakoja, kaip ją teisingai padaryti – maltos kavos pupelės su kardamonu, dar galima dėti gvazdikėlių, šafrano. Pavirti kelias minutes, pabaigoje galima pridėti rožių vandens, palaukti kol nusės ir galima gerti 🙂

Po to traukiam apžiūrėti Sultono rūmų. Tik iš tolo…

Dar vienas sustojimas pakrantėje ekskursijos pabaigai.

Po pietų vėl susitinkam su draugais omaniečiais. Vėl važiuojam į paplūdimius 🙂 Ratai 4WD, tai negi neprivažiuosim iki vandens 😀

Dar vienas uostas

Vakarienei Zanzibaro tradiciniai maistai – paimam maistą išsinešimui. Piknikas paplūdimy Al Seeb miestuke.

Po to dar einam pasivaikščiot. Pats pikas, kamščiai didžiuliai nors 9 val. vakaro. Atrodo, miestas labiausiai atgimsta sutemus.

Parduotuvės…

Netyčia užeinam į kvepalų parduotuvėlę, užklausiam ar turi ūdo (agarmedžio). Sėdam čia ilgam, pardavėja deda ant angliuko, smilko visas ūdo rūšis. Rankos kvepia Kombodžos ir Indijos ūdais. Perkam medieną ir eterinį aliejų. Šalimais dar kelios tokios pat parduotuvės! Kiek laiko galima būtų čia praleisti! Tiesa, pardavėjos anglų kalba nelabai. Gerai, kad esam su vietiniais…

Po to sustojimas prie sulčių kavinės. Sustojam su mašina, atbėga pardavėja, užsakom, pagamina, atneša viską į mašiną 🙂 Pasirodo, čia yra kai kur toks servisas. Jogurto kokteilis su granato sėklom labai skanus.

Dienos pabaigai – dar viena kvapų parduotuvė, netoli viešbučio, čia jau pagaminti mišiniai, ūdo ir frankinsenco miksas visai įdomus. Puiki antra diena Maskate!

Kitą dieną išsiregistruojam iš viešbučio, prasideda kelionė į šalies provincijas.
Po kelių dienų grįžtam į Maskatą vienai nakčiai, prieš skrydį į Dhofaro slėnį. Skrydis vakare, tai ryte dar turim laiko. Imam taxi, važiuojam apžiūrėti Operhouse. Pastatytas 2011 m.
Panagrinėjam repertuarą, patys įvairiausi koncertai, operos ir baleto pastatymai iš viso pasaulio.

Grįžtam į viešbutį. Pasivaikščiojimas paplūdimy šiandien kitoks, daug garsų ir kvapų. Atrodo, kad vyksta kažkas įdomaus 🙂 Žvejyba. Sardinės! Daug veiksmo čia šiandien…

Skrendam į šalies pietus. Grįžtam po kelių dienų vėl į Maskatą.

Šiandien jau turiu tikslų Enfleurage distilerijos adresą, susisiekiu su Trygve prieš pat važiuodama. Labai smagus apsilankymas! Pasakoja apie distiliavimo procesą, kalbam apie Omaną ir Lietuvą, uostom eterinius (jie čia turi du – Black ir White, priklausomai nuo frankinsenco dervų), ragaujam frankinsenco ledus ir saldainius.

Po to važiuojam į Muttrah Souk – turgų. Čia dar prieš kelionę į Dhofarą, draugė atrado vietinio perfumerio krautuvėlę Oman Perfume Centre. Uostom grynus eterinius ir mišinius, perkam.

Vakare dar vienas piknikas su omaniečiais draugais – paplūdimy prie viešbučio. Tiesiog grilinam maistą pievoj, kaip dauguma vietinių aplinkui…

Kitą dieną – penktadienis, išeiginė Omane. Šiandien paplūdimys atrodo dar kitaip, oho kiek šurmulio čia! Visa pieva palei paplūdimy nusėta didžiuliais šeimų kilimais. Smalsiai apžiūrinėjam. Rami atmosfera, visi atsipalaidavę, džiaugiasi geru oru – šiandien šiek tiek apsiniaukę, nei karšta, nei šalta.


O mums laikas pakuotis lagaminus…

Magiška paskutinė vakarienė su gidu Samih prieš išskrendant namo. Visakas paskendę frankinsenco dūmuose. Ypatinga atmosfera, kurios nepavyks aprašyti žodžiais.

Laukia naktinis skrydis namo, grįžimas į žiemą…

Pasiilgsime Omano kvapų kultūros, be galo šiltų ir svetingų žmonių, nuostabios gamtos, šviesos ir ramybės, kurią čia patyrėme.
Kelionė namo atrodo, kaip išvarymas iš rojaus…

 

 

 

 

 

Prancūzija, Paryžius

Birželio mėnesį keliauju kelioms dienoms į Paryžių. Pagrindinis tikslas, kaip daugumos kelionių pastaruoju metu – kvapai. Šiais metais nusiteikus aplankyti visus didesnius renginius, kur traukia Europos perfumeriai.

Paryžiuj atsirandu pavakariais. Pirmą vakarą tik vakarienė su draugais perfumeriais.

Kitą dieną iš pat ryto traukiu link SIMPPAR – tarptautinė perfumerijos ingredientų paroda. Laikas čia praskrenda, praleidžiu dvi dienas uostydama, bendraudama…

 

Tik rytais ir vakarais gaunu šiek tiek miesto…

 

Dar vieną pilną dieną turiu pasivaikščiojimams po Paryžių. Gerai, kad ne pirmą kartą čia esu – nereikia lėkti pagrindiniais turistų maršrutais 🙂

Pirmas sustojimas – naujasis perfumerijos muziejus. Jau girdėjau neseniai kelis ne labai kokius atsiliepimus, na bet vistiek noriu pati įsitikinti 🙂

Istorija gana paviršutiniškai. Lyginant su Graso muziejum. O gal kaip tik pats tas skubantiems miestiečiams…

Skyrelis apie anosmiją. Galima pasitestuoti, ar pavyzdžiui, neturi anosmijos sintetiniam muskusui Galaxolidui.

Graži ingredientų instaliacija. Turiu laiko, tai klausau tekstų apie kiekvieną iš jų.

Po to perfumerių pasakojimai.

Dar viena instaliacija – vargonai pavaizduoti kaip muzikos simfonija.

Ir aišku, prie muziejaus išėjimo – knygynas. Ko gero, čia praleidžiu daugiausiai laiko, prisiperku knygų…

Po to braidžioju Eliziejaus laukais. Ir aplinkui.

Po to prisimenu, kad pamečiau ipod pakrovėją, ieškau Apple, susirandu Luvro parduotuvių centrą.

Išvirkščia piramidė.

Ir likusi dienos dalis menams – Pompidou centras 🙂

Nuo Pompidou stogo.

Šį kartą užteks laiko tik laikinoms ekspozicijoms.

Visų pirma –3D spausdinimui dedikuota paroda – Mutations-Créations / Imprimer le monde

Heather Dewey-Hagborg Stranger Visions. Portretinės skulptūros iš genetinės informacijos, ištrauktos iš gatvėse rastų cigarečių, nuorūkų. DNR užkoduota kai kurios žmogaus fizinės charakteristikos.

Po to – britų dizainerio Ross Lovegrove paroda.

Cellular Automata sukurtas analizuojant žmogaus rankos kaulus.

Corolised kėdė

Gingko stalas

Megabioform stalas

Instinctive Override video instaliacija

Konceptinis auto Twin’Z

Konceptinis auto Swarovski Crystal Aero

Performasas foje. Lee Mingwei, Our Labyrinth/Move

 

Kitą rytą kelionė namo… Ryte po pusryčių dar pasivaikštau netoliese – Respublikos aikštėj.

Vėl performasas. Tik ši kartą politinis. Siūlo kartu pamedituoti 1 minutę už taiką.

Namo…

 

Ispanija, Toledas

Tradicinė firmos kelionė rudenį. Po Madrido, sekmadienį važiuoju į Toledo. Išlipu iš traukinio, rome2rio sako, kad iki viešbučio 27 min kelio pėsčiom. Nepanašu, kad senamiestis būtų šalia, jau pasimokiau iš anksčiau, šiandien nenusiteikus tempti lagamino į viršukalnę 🙂 Imu taxi, juolab, kad čia, traukinių stoty, jų pilna.

Išmeta mane prie pat katedros, kur užsakytas viešbutukas.

Dar ne vakarais, tai traukiu pasivaikščiot.

Oho kokia eilė prie katedros… Kaimuose nesu dar tokių mačius. Atidedu katedros lankymą rytui, gal bus mažiau liaudies.

Pasiėmiau turistinį žemėlapį iš viešbučio recepcijos. Pirmu numeriu pažymėta sena mečetė – Mezquita del Cristo de la Luz. Pastatyta 999 m. ir nuo maurų laikų beveik nebuvo pakeista. Spėju prieš pat uždarymą.

Po to keliauju nuo vartų prie vartų. Puerta del Sol nuo 14 amžiaus, Puerta de Bisagra nuo 10 amžiaus.

Braidžioju po Toledą.

Grįžinėju į centrą. Pakeliui aptinku vienuolyną ir bažnyčią Santo Domingo El Antiguo su El Greco kūriniais. Kopijos ir originalai.

Vakarėjant katedra tik gražėja…

Laikas vakarienei. Sekmadienį čia ne viskas dirba.

Pakeliui smingu kuriam laikui antikvarinėje parduotuvėlėj. Galiausiai nusiperku indišką gėlių vandens šlakstyklę ir gaunu dovanų smilkalų. Smilkalų kvapą jaučiu visur Madride ir Toledo, nuo pat pirmo įsėdimo į metro. Užsiplepam su parduotuvės savininku siru – apie Sirijos karą, Alepą, Rusiją ir visai ne optimistinę Sirijos ateitį…

Tripadvisor padeda surasti visai šalia Taberna El Botero, kuri aišku, duoda maistą tik nuo 9 val. kaip daugumoj Ispanijos restoranų. Puiki vakarienė!

Kitą dieną išsikrapštau ne anksti, jau bijau, kad reiks stovėt ilgoj eilėj prie katedros. Nea, nėr visai žmonių čia šiandien. Tikriausiai dėl to, kad pirmadienis.

Praleidžiu gal kokias pora valandų Katedroj kol ramiai viską apžiūriu.

Pradėta statyti 13 a. pradžioje, toje vietoje, kur pries tai buvo mečetė, o dar prieš tai visigotų šventykla.

Kastilijos karalius Alfonsas VI užkariavo Toledą 1085 m. Maurai pasidavė be didelio kraujo praliejimo dėl to, kad karalius pažadėjo palikti visas musulmonų mečetes ir mokyklas. Tačiau laikinai išvykus karaliui iš miesto, jo žmona Konstancija ir vyskupas užėmė pagrindinę mečetę (kuri stovėjo katedros vietoje). Musulmonai sukilo. Karalius sužinojęs apie vyskupo poelgį, įsiuto. Galiausiai pavyko susitarti su musulmonais, labiausiai dėka vieno žmogaus. Karaliaus padėka – įamžinimas katedros altoriuje.

Nepastebėti neįmanoma gigantiško Kristoforo paveikslo.

Katedros zakristijoje paveikslų galerija. Aišku, daugybė El Greco paveikslų 🙂

Braidžioju toliau Toledo gatvėm.

Praeidama aptinku Iglesia de El Salvador, ant durų rašo, kad kažką atkasė archeologai, užsuku. Bažnyčia pastatyta ant mečetės, kuri čia buvo 9 a. Taip pat aptikta čia ir romėnų, visigotų statinių likučių.

Ieškau ir nerandu šv. Tomė bažnyčios, o surandu neaiškų muziejų su kažkokiu užrašu apie Orgaz… Turistai eina, ir aš paskui juos 🙂

O pasirodo čia ir yra Tomė bažnyčia su vienu nuostabiausių El Greco paveikslų – Orgaso grafo laidotuvės. Štai kaip būna, kai pries kelionę nepasikaustai žiniom… Paveikslas įspūdingas!

Neleidžia čia fotografuoti. Foto iš interneto.

Netoliese yra sinagoga de Santa Maria la Blanca. Užeinu. Sinagoga nuostabi! Pastatyta 1180 m., viena seniausių išlikusių Europoje. Apie 1400 metus buvo perimta katalikų bažnyčios, ir iki šiol jai priklauso.

Nuo sinagogos link San Juan de los Reyes vienuolyno. Viskas čia šalia…

Toledo vadinamas Trijų kultūrų miestas. Krikščionys, musulmonai, žydai gyveno viename mieste, visi paliko savo pėdsakus per daugiau nei 2000 metų.

Jaučiu, kad visgi miestas ne toks jau mažas, matyt ne veltui čia yra ir City Sightseeing busai. Užsikabaroju iki Alcazar tvirtovės, nusprendžiu, kad pats laikas pasivažinėt 🙂

Vaizdai, vaizdeliai!

Žada, kad vakare irgi bus gražu… Išsiaiškinu, kada bus vakarinis reisas.

Apsukus ratą su autobusu pėdinu vėl link katedros.

Aptinku, kad yra čia raganų muziejus. Negaliu praleisti 🙂
Raganos. Dauguma tekstų tik ispaniškai…

Pailsiu viešbuty ir traukiu vėl link turistinių autobusų. Šalta, tamsu ir nieko gero nesižiūri… nes šiandien vakare pamiršo uždegti pastatų apšvietimą 😉
Ar kad pirmadienis?…

Grįžtu į senmiestį. Laikas vakarienei.

Bet… niekaip nerandu kur… nieks nedirba. Net vakarykštė taverna. Pralekiu skersai visą senamiestį labirintais kol randu kažką kas mano akim tinkama – El Embrujo. Pilnas žmonių, vadinas bus galbūt gerai. Vietinis paprastas maistas.

Dar pasivaikštau po naktinį Toledą. Ne viskas skendi tamsoj 🙂

Antradienis, turiu čia tik pusdienį. Šian jau turi dirbti El Greco muziejus, tai ten ir traukiu iš pat ryto.

Muziejus įsikūręs žydų kvartale, 16 a. restauruotume name. Marquis of Vega-Inclán nuspirko per klaidą šį namą, manydamas, kad ten gyveno kažkada El Greco. Bet vėliau paaiškėjo, kad jis ten negyveno…

Oho, kiek čia jo paveikslų. Ir viską leidžia fotografuoti!

Man labai įdomus filmukas apie menininko tapymo techniką. Detaliai aiškina kas ir kaip su pavyzdžiais.

Šalimais dar vienas muziejus – Sephardic. Pagrindinė salė nuostabi.

 

Dar ekspozicija apie žydų istoriją ir gyvenimą Ispanijoj. Dauguma teksto ispaniškai ir čia. Gerai kad yra wifi audio. Ne pirmas muziejus, kur prisijungi prie muziejaus wifi ir telefone gali turėti audiogidą.

Toledas yra vienas įdomiausių istorinių miestų, kuriuose teko lankytis. Yra ką veikti ir ne vienai dienai 🙂

Šiandien neturiu daugiau laiko. Dar pasigrožiu katedra, po to reik išsiregistruot iš viešbučio, po to lekiu atgal į Madridą…