Šiandien važiuojam į rožių kraštą – Kašaną!
Pirmas sustojimas – Niasar kaimas, viena iš Irano vietovių, garsėjančių rožių auginimu.
Persija laikoma damaskinių rožių (čia vadinamos Mohammadi) gimtine. Jau bibliniais laikais buvo naudojamas rožių vanduo. Sakoma, kad 11 amžiuj persų mokslininkas Avicena sukūrė rožių vandens distiliavimą iš rožių žiedlapių.
Rožes iraniečiai naudoja daug kur, ypač maisto gamyboje – saldainiai, pyragai, džemas, arbata, įvairiuose gėrimuose ar tiesiog geria kaip sultis 🙂
Negaliu ramiai praeiti pro alembikus 🙂
Visų pirma einame į mitraistų šventyklą – požeminį urvą.
Mitraizmas yra 1-4 amžiuje praktikuota religija, labiausiai paplitusi tarp romėnų karių. Garbino senovės persų dievą Mitrą, vienas iš svarbiausių ritualų – jaučio aukojimas.
Urvas gana siauras ir žemas, kai kur galima judėti tik labai susilenkus. Nesu urvų mėgėja, man užtenka nusileisti į prieangį…
Leidžiamės nuo kalno žemyn…
Parduotuvėlės pakeliui, vilioja praeivius spalvom, kvapais…
Atrodo skaniai… Kabantys lavashak (vaisių oda) saldainiai
Pyragas iš sezamo sėklų, kokosų, puoštas rožėm, riešutais:
Marinuoti vaisiai. Gana rūgštūs…
Akys raibsta nuo įvairovės ir nematytų skanėstų
Po Tehrano ir Kumo čia kvapų rojus, traukiu į save visą aplinką – rožės, kardamonai, šafranas, mėtos, vaisiai, rūgštis…
Prie kriokliuko būriuojasi vietiniai turistai. Prisėdam trumpam, ragaujam sezaminį pyragą.
Niasar kaimo gatvelė
Sėdam į autobusiuką, toliau važiuojam link Kašano miesto.
Bouredžeri pirklio namai, pastatyti 19 a. vidury turtingo pirklio nuotakai.
Aišku, sode reikia apuostyti visas rožes 🙂
Išeidami dar apžiūrim išorines duris. Vienas belstukas vyrams, kitas – moterims. Pagal gars ą gali atskirti, kas už durų.
Einam pirkti rožių vandens į vieną parduotuvėlę, lėtai viską apžiūrinėjam, uostom. O kvapai, kvapai – rožės, šaftanas, kardamonas, citrinžolės, mėtos ir dar visoks miksas nuo kvepalų, įvairiausių žolelių.
Aiškina, kaip distiliavimo metu surenkamas rožių aliejus
Vienu metu žiūrim, dingsta pardavėjas 🙂 Pasirodo, po kojom liftas į sandelį…
Užsiperkam čia Ghamsar kaime distiliuoto rožių vandens ir kitų gėrybių. Sakoma, kad Ghamsar rožių vanduo naudojamas ir svarbiausios musulmonų šventovės Kaaba plovimui Mekoje…
Pietūs tradiciniame Abbasi restorane. Valgymas “lovose”. Kelionės pradžioj buvo neįprasta, kad lipi “ant stalo” su kojom, o paskui pripratom, normalių kėdžių-stalo jau net nesinorėjo…
Šiandien ragaujame tradicinį persų patiekalą – dizą. Atneša tokių keistų prietaisų. Tuoj paaiškėja visas procesas – visų pirma reikia atsargiai susipilti skystymą į bliudelį, prisitrupinti duonos. Suvalgius tokią “sriubą”, į bliūdelį keliauja likęs ąsotėlio turinys – avienos troškinys su avinžirniais, bulvėm, daržovėm. Reikia viską sutrinti su tuo geležiniu įrankiu. Na ir tada jau – valgyti “antrą patiekalą”…
Po skanių pietų važiuojam į Kašano priemiestį Fin.
Fin sodas, seniausias Irano sodas. Pirmą kartą paminėtas buvo 16 amžiuje. Dabar kartu su kitais Irano sodais yra saugomas UNESCO.
Kadžarų šachas ir jo moterys…
Labai jauki arbatėlė sodo kavinukėj…
Einant link autobusiuko, vėl rožės, alembikai… Vienas tikriausiai kažką distiliuoja, nes matosi ugnis…
Ta proga trumpas video iš interneto apie rožių distiliavimą Irane, anksčiau ir dabar:
Iranas viena iš tų nuostabių šalių, kur norisi sugrįžti dar net neišvažiavus… Pradedu planuoti naujas keliones dar būdama ten… Labai norėčiau apsilankyti Kašano krašte antroj gegužės pusėj, kai čia būna rožių festivalis…
Kelionių užrašai 